Šiandien beveik nė viena šeima negali išsiversti be cukraus ant stalo. Jis yra visiems gerai žinomas ir yra daugybės patiekalų dalis. Chemijos požiūriu cukrumi galima vadinti bet kokią medžiagą, priklausančią gana plačiai angliavandenių grupei, kurios tirpsta vandenyje, turi saldų skonį ir turi mažą molekulinę masę. Tačiau kasdieniame gyvenime tai paprastai vadinama sacharoze, gaminama daugiausia iš burokėlių ar cukranendrių.
Kaip gaminamas runkelių cukrus
Burokėliai yra labiausiai paplitusi ir patogiausia žaliava cukraus gamybai. Kadangi jis greitai pablogėja, cukraus fabrikai paprastai yra netoli laukų. Burokėliai nuplaunami, supjaustomi į drožles ir pakraunami į vadinamąjį difuzorių, kuris iš augalų masės ištraukia cukrų naudodamas karštą vandenį. Tokiu būdu gautos „difuzinės sultys“paprastai būna 10–15% prisotintos sacharozės ir yra tamsios spalvos, nes organinės runkelyje esančios medžiagos tamsėja oksidacijos metu. Šio proceso atliekos patenka į gyvulių pašarus. Toliau difuzijos sultys yra gryninamos. Jis dedamas į uždaras metalines talpyklas ir apdorojamas kalkių pienu ir sieros dioksidu. Dėl to nusėda kenksmingos priemaišos, kurios pašalinamos naudojant įvairius filtrus ir sedimentacinius rezervuarus. Vandens perteklius pašalinamas garinant. Vykdoma tolesnė kristalizacija, kuriai naudojami vakuuminiai įtaisai. Kurio dydis kai kuriais atvejais yra palyginamas su dviejų aukštų namo dydžiu. Gautame produkte yra sacharozės kristalų ir melasos, atskirtų centrifuguojant. Rezultatas yra kietojo cukraus gavimas, kuris papildomai džiovinamas. Jau galima valgyti.
Kaip gaminamas cukranendrių cukrus
Paprastai cukrus gaminamas iš nendrių atogrąžų vietovėse. Cukranendrių cukraus gamybos procesas yra panašus į jo išgaunimą iš burokėlių, tačiau darbštesnis. Kaip ir burokėliai, cukranendrės yra kruopščiai kapojamos, kad būtų lengviau atskirti sultis. Tada gaunama masė atliekama per specialų presą. Paprastai cukranendrės išstumiamos du kartus, o tarp procedūrų ji drėkinama vandeniu, kad praskiestų sultys (maceracijos procesas). Be to, sultys, kaip ir burokėlių auginimo atveju, yra išvalomos, o vėliau skaidrinamos kamščiuose esant slėgiui ir aukštai temperatūrai (110–116 laipsnių).
Kitas žingsnis yra garinimas. Tam naudojami specialūs įtaisai, kuriuose šildymas atliekamas garais, einančiais per uždarą vamzdžių sistemą. Procesas baigiasi vakuuminiais aparatais. Tada susidariusi medžiaga perduodama per centrifugas, per kurių tinklelį pašalinama melasa. Viduje lieka kristalizuotas cukrus. Melasa vėl užvirinama ir kristalizuojama bei centrifuguojama. Nuotekos vėl kristalizuojamos ir naudojamos kaip gyvulių pašarai ar trąšos.
Rafinavimui žaliavinis cukrus sumaišomas su cukraus sirupu, kuris ištirpina likusią melasą. Mišinys praleidžiamas per centrifugas, o susidarę kristalai plaunami garais. Tada jie išvalomi nuo priemaišų ir filtruojami. Po to gautas produktas praeina paskutinį garinimo, kristalizavimo ir centrifugavimo etapą, o tada džiovinamas. Po to cukranendrių cukrų galima valgyti.
