Mes visi vaikystėje skaitėme pasaką „Ropė“, todėl bendrai pateikiame, apie kokią daržovę kalbame. Pažvelkime atidžiau į šį pasakišką grožį.
Ropės gimtine laikoma Vakarų Azija. Tai yra vienas iš seniausių augalų, auginamų daugiau nei prieš 40 šimtmečių. Senovės egiptiečiai daug augino ropes, tačiau laikė tai maistu vergams ir vargingiausiems valstiečiams. Senovės Romoje keptas ropes jau naudojo visų klasių atstovai, o laikui bėgant ji paplito visoje Vakarų Europoje.
Rusijoje ropė ilgą laiką buvo svarbiausias maisto produktas, nuorodų į ją galime rasti daugelyje senovės kronikų. Iki XVIII amžiaus ropė buvo pagrindinė daržovė rusiškoje dietoje, bet paskui ją palaipsniui pakeitė bulvės. Jame yra riebalų, mineralų (ypač daug kalcio), vitaminų A, C, B1, nemažas kiekis cukrų ir vitamino P, jame gausu gintaro rūgšties.
Ropės sėjamos anksti pavasarį, kai tik dirva išdžiūsta. Šiai kultūrai geriausiai tinka lengvi priemolio dirvožemiai ir saulėta vieta. Ropės gali būti sėjamos du kartus per sezoną, tačiau žiemai laikyti geriau naudoti vasaros sėjos derlių.
Ropė kaip daržovių ir vaistinis augalas buvo žinoma nuo senų senovės. Jį galima paruošti įvairiais būdais: kepti, virti, troškinti, įdaryti, iš jo pasigaminti troškinį ar lengvąsias salotas. Jis gali būti ilgai laikomas vėsioje vietoje, neprarandant gydomųjų savybių.
Ropė yra lengvai absorbuojama organizme, todėl dažnai rekomenduojama kūdikių maistui, nes dėl didelio kalcio kiekio ji gali būti gera profilaktinė priemonė nuo rachito, kaulų ir kraujo ligų, taip pat turi antiseptinių, anti- uždegiminis, diuretikas, puikus skausmą malšinantis ir žaizdas gydantis poveikis.
